Nepatogi kėdė retai būna bloga pati savaime, dažniau ji tiesiog netinka konkrečiam žmogui ar konkrečiam stalui. Vienam per aukšta, kitam per gili, o trečiam netelpa po stalo stalviršiu dėl porankių. Parduotuvėse siūlomos biuro kėdės beveik visada aprašomos vienodai, nors jų matmenys skiriasi keliais centimetrais, ir būtent tie centimetrai lemia, ar po kelių valandų skaudės pečius. Ergonominės funkcijos padeda tik tada, kai bazinis dydis atitinka kūno proporcijas. Todėl prieš lyginant reguliavimo mechanizmus verta pasimatuoti kelis paprastus dydžius.

Dauguma patarimų prasideda nuo juosmens atramos ir atlošo kampo, tačiau šie dalykai svarbūs tik antroje vietoje. Jei sėdynė per gili, nugara niekada nepasieks atramos, kad ir kokia gera ji būtų. Jei kėdė nenusileidžia pakankamai žemai, kojos kabos ore ir spaus šlaunis. Aukštesniems žmonėms dažniau trūksta atlošo aukščio ir sėdynės gylio, o žemesniems trukdo per aukšta minimali padėtis. Šie neatitikimai pastebimi ne parduotuvėje, o po savaitės darbo.

Toliau surašyti matmenys, kuriuos verta pasitikrinti namuose su matavimo juosta, ir paaiškinta, kaip juos susieti su turimu stalu. Skaičiai kiekvienam bus savi, todėl svarbiausia žinoti, ką matuoti ir su kuo lyginti. Toks pasiruošimas užtrunka kelias minutes, o atmeta didelę dalį netinkamų modelių.

Kodėl vienodos kėdės skirtingiems žmonėms tinka nevienodai

Žmonių proporcijos skiriasi labiau nei atrodo, o baldai projektuojami pagal vidurkį. Du vienodo ūgio žmonės gali turėti skirtingo ilgio kojas ir liemenį, todėl vienam tinkanti sėdynė kitam bus per gili. Svoris taip pat keičia patirtį, nes minkštos sėdynės susislegia nevienodai ir realus sėdėjimo aukštis sumažėja. Dėl šios priežasties vienodai reguliuojami modeliai skirtingiems naudotojams jaučiasi visiškai kitaip. Bandymas parduotuvėje trunka minutę, o kūnas prisitaiko per savaites.

Situaciją komplikuoja tai, kad kėdė derinama ne prie žmogaus, o prie darbo vietos. Fiksuoto aukščio stalas nustato, kokioje padėtyje turi būti alkūnės, o kėdė turi prisitaikyti prie to. Kai stalas per aukštas, pečiai pakyla, o kai per žemas, riešai lūžta žemyn. Padėtį galima taisyti kėdės aukščiu, bet tada dažnai nebepasiekiamos grindys. Būtent čia prireikia kojų atramos, apie kurią pardavėjai užsimena retai.

Sėdynės gylis ir plotis: kaip pasimatuoti

Gylis yra dažniausiai pramiegotas matmuo, nors jo įtaka didžiausia. Sėdint tinkamai, tarp kelio linkio ir sėdynės krašto turi likti maždaug dviejų ar trijų pirštų tarpas, kitaip spaudžiamos kojų kraujagyslės. Pasimatuoti galima atsisėdus ant kėdės, kuria naudojatės dabar, ir išmatavus atstumą nuo nugaros iki kelio linkio. Gautas skaičius yra maksimalus tinkamas sėdynės gylis, o modeliai su slankiojančia sėdyne šią problemą sprendžia lanksčiausiai. Aukštesniems žmonėms dažniau trūksta gylio, žemesniems jo būna per daug.

Plotis svarbus rečiau, bet klaidos čia irgi pasitaiko. Per siaura sėdynė spaudžia klubus, o per plati verčia nusėsti į šoną, nes porankiai atsiduria per toli. Verta atkreipti dėmesį ir į sėdynės kraštą, nes stačiai nupjautas kraštas spaudžia labiau nei nuolaidus. Tinklinės sėdynės vėdinasi geriau, tačiau jų kraštas kartais būna kietesnis. Minkštos sėdynės patogesnės iš pradžių, bet po metų dažnai nusėda nevienodai.

Prieš perkant naudinga pasimatuoti:

• atstumą nuo nugaros iki kelio linkio sėdint;
• atstumą nuo grindų iki kelio linkio, kai pėdos ant grindų;
• stalviršio aukštį nuo grindų;
• tarpą tarp grindų ir stalo apačios, kur turi tilpti porankiai;
• laisvą plotą už kėdės, kad atlošas galėtų atsilošti.

Aukščio derinimas su stalu

Stalo aukštis dažniausiai yra fiksuotas, todėl jis tampa atskaitos tašku. Alkūnės sėdint turi būti maždaug stalviršio lygyje, o pečiai nuleisti be įtampos. Nuo šios padėties skaičiuojamas reikalingas sėdynės aukštis, ir tik tada tikrinama, ar pėdos siekia grindis. Jei nesiekia, sprendimas yra kojų atrama, o ne žemesnė kėdė, nes kitaip pakils riešai. Žemesnio ūgio naudotojams verta ieškoti modelių su mažesniu minimaliu aukščiu, nes standartinis diapazonas jiems dažnai prasideda per aukštai.

Aukštesniems žmonėms problema atvirkštinė. Įprastas dujinis cilindras kartais nepakelia sėdynės tiek, kiek reikia, ir alkūnės lieka žemiau stalviršio. Dalis gamintojų siūlo ilgesnius cilindrus kaip atskirą detalę, todėl verta pasidomėti, ar tokia galimybė yra. Reguliuojamo aukščio stalas šią problemą išsprendžia iš kitos pusės, bet kainuoja daugiau nei kėdė. Renkantis abu daiktus kartu, sprendimas paprastesnis.

Porankiai, kurie trukdo prisistumti prie stalo

Porankiai vertinami pagal minkštumą, nors svarbiausia yra jų aukštis ir plotis. Jei porankiai neįlenda po stalviršiu, kėdė lieka per toli, o rankos ištiestos į priekį. Tokia padėtis krauna pečius ir kaklą net tada, kai visa kita sureguliuota teisingai. Prieš pirkimą verta išmatuoti tarpą nuo grindų iki stalo apačios ir palyginti jį su maksimaliu porankių aukščiu. Reguliuojami arba nuleidžiami porankiai šią riziką panaikina.

Antras dalykas yra porankių padėtis šonuose. Per plačiai išdėstyti porankiai verčia alkūnes tolti nuo kūno, todėl pečiai pakyla. Modeliai, kuriuose porankius galima pastumti į vidų ar pasukti, tinka platesniam žmonių ratui. Fiksuoti porankiai pigesni, bet jie arba tinka, arba ne. Kai kėdė perkama keliems naudotojams, reguliavimas tampa būtinybe, o ne prabanga.

Atlošas, juosmens atrama ir kūno proporcijos

Atlošo aukštis derinamas prie liemens ilgio, o ne prie ūgio. Žmogui su ilgesniu liemeniu žemas atlošas baigsis ties menčių apačia ir palaikymo nebus ten, kur jo reikia. Juosmens atrama turi atsidurti ties natūraliu nugaros įlinkiu, todėl vertingiausi modeliai leidžia ją kilnoti aukštyn ir žemyn. Fiksuota atrama tinka tik tada, kai atsitiktinai sutampa su kūno proporcijomis. Bandant kėdę verta atsisėsti giliai ir patikrinti, ar atrama neatsiduria per aukštai.

Svarbus ir atlošo mechanizmas. Paprasčiausi modeliai leidžia tik pakreipti atlošą, o pažangesni derina pasipriešinimą pagal svorį. Sinchroninis mechanizmas judina sėdynę ir atlošą kartu, todėl pozicijų keitimas mažiau vargina. Lengvesniems žmonėms svarbu, kad pasipriešinimą būtų galima sumažinti, nes kitaip atlošas neatsilenkia. Šis niuansas dažnai nulemia, ar kėde bus naudojamasi taip, kaip numatyta.

Ratukai, grindys ir tai, ko nepastebi parduotuvėje

Ratukai parenkami pagal grindų dangą, nors apie tai retai užsimenama. Kieti ratukai skirti kilimams, o minkštesni poliuretaniniai tinka parketui ir laminatui, nes mažiau brėžia paviršių. Netinkami ratukai per kelis mėnesius palieka pėdsakus, kurių nebeišvalysi. Daugumoje modelių ratukus galima pakeisti atskirai, todėl tai nėra lemiamas kriterijus, bet apie jį verta žinoti iš anksto. Apsauginis kilimėlis yra pigesnis sprendimas nei grindų atnaujinimas.

Triukšmas ir stabilumas taip pat priklauso nuo pagrindo. Penkiašakis metalinis pagrindas laikosi tvirčiau nei plastikinis ir mažiau linksta esant didesniam svoriui. Platesnis pagrindas suteikia stabilumo, bet užima daugiau vietos mažame kambaryje. Namų darbo vietoje verta pagalvoti ir apie tai, ar kėdė netrukdys atidaryti stalčių. Tokie dalykai paaiškėja tik pastačius kėdę į realią vietą.

Ką patikrinti prieš apsisprendžiant

Sprendimą lengviausia priimti turint keturis skaičius: stalo aukštį, tarpą po stalviršiu, kelio linkio aukštį ir sėdėjimo gylį. Su jais galima atmesti modelius, kurių reguliavimo ribos netinka, dar neskaitant aprašymų apie ergonomiką. Toliau lieka palyginti mechanizmus, atlošo aukštį ir porankių reguliavimą. Paskutinėje vietoje vertinama medžiaga ir išvaizda, nes jos keičia komfortą mažiausiai. Toks eiliškumas leidžia nepermokėti už funkcijas, kurios neišspręs pagrindinės problemos.

Prieš pirkimą verta atsakyti į kelis klausimus:

• kiek valandų per dieną iš tikrųjų sėdima prie stalo;
• ar kėde naudosis vienas žmogus, ar keli skirtingo ūgio;
• ar stalo aukštį galima keisti;
• kokia grindų danga po kėde;
• ar kėdė turės tilpti į siaurą kampą ar po stalviršiu;
• ar reikės galvos atramos, kai dirbama su ekranu.

Kai atsakymai aiškūs, pasirinkimas dažniausiai susiaurėja iki kelių modelių. Tada belieka patikrinti reguliavimo ribas ir įsitikinti, kad jos apima jūsų matmenis.