Niekada nemaniau, kad rašysiu apie tokią temą. Tačiau prieš tris mėnesius netekau mylimo dėdės, ir staiga pasaulis, kurio egzistavimo net nenorėjau pripažinti – laidotuvių organizavimas, atsisveikinimo ceremonija, šarvojimo salės pasirinkimas – tapo mano kasdienybe. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, norėčiau pasidalinti savo patirtimi su tais, kuriems dar teks žengti šiuo keliu.

Kai smulkmenos tampa esminėmis

„Reikia išsirinkti šarvojimo salę,” – pasakė mano mama telefonu, kai sužinojome, kad dėdė Petras iškeliavo. Prisipažinsiu, tuo metu galvojau: „Koks skirtumas? Juk visos salės panašios – liūdnos, tamsios, šaltos.” Kaip labai klydau.

Pirmą kartą apsilankęs keliose šarvojimo salėse supratau, kad skirtumas milžiniškas. Ir ne dėl prabangių interjero detalių ar išskirtinio dizaino. Svarbiausia tapo dalykai, apie kuriuos anksčiau net nesusimąsčiau.

Sėdimos vietos – ne tik kėdžių skaičius

„Kiek žmonių tikitės?” – paklausė laidojimo namų darbuotoja. Mes pasimetėme. Kas gali žinoti? Dėdė Petras buvo mylimas, turėjo daug draugų ir kolegų.

Tada supratau pirmą pamoką: sėdimų vietų skaičius šarvojimo salėje – ne šiaip logistinis klausimas. Tai pagarba atėjusiems atsisveikinti. Matyti, kaip vyresnio amžiaus žmonės stovi valandų valandas, nes nėra kur prisėsti, buvo skaudu.

Bet svarbu ne tik kiekis. Kėdžių patogumas, jų išdėstymas taip, kad būtų palikta erdvė privatumui – detalės, kurios tapo svarbios, kai tenka ten praleisti 6-8 valandas per dieną.

„Niekada nemaniau, kad būtent čia, šarvojimo salėje, išgirsiu tiek daug istorijų apie dėdę, kurių anksčiau nežinojau. Gerai, kad buvo kur patogiai sėdėti ir klausytis.”

Temperatūros režimas – nematomas, bet lemiantis

Pirmą dieną šarvojimo salėje supratome, koks svarbus yra temperatūros klausimas. Dauguma lankytojų buvo vyresnio amžiaus, jautrūs šalčiui. Tačiau jaunesni šeimos nariai, streso apimti, jautėsi perkaistantys toje pačioje patalpoje.

Gera šarvojimo salė turi turėti subtilią, bet veiksmingą ventiliaciją ir šildymo sistemą. Kai sėdi valandų valandas, drėgnas oras ar skersvėjis tampa ne šiaip nepatogumu – tai gali paversti ir taip sunkią patirtį visiškai nepakeliama.

Dėdės valia buvo atviras karstas. Šiuo atveju temperatūros klausimas tapo dar opesnis. Prisimenu, kaip viena darbuotoja subtiliai priėjusi paklausė: „Gal jums per šilta? Galiu pareguliuoti.” Šis mažas žmogiškumo gestas tada reiškė labai daug.

Tualetai – tema, apie kurią niekas nekalba

Jokiuose šarvojimo salių aprašymuose nerasite informacijos apie sanitarinius mazgus. Tačiau būtent čia, slaptose ašarų vietose, dažnai išliejame didžiausią skausmą.

Per tris dienas šarvojimo salėje supratau, koks svarbus yra tualetų prieinamumas, jų švarumas, privatumas. Kai močiutė, vos paeiti galinti, turėjo lipti laiptais, kad nusipraussi veidą po emocingos akimirkos – supratau, kad planuojant laidotuves, turime klausti apie dalykus, kurie gali pasirodyti nejaukūs.

Nepamiršiu, kaip viena laidojimo namų salė turėjo specialią „tyli kambarį” – mažą erdvę su patogiais krėslais, kur galėjai tiesiog pasislėpti nuo visko kelioms minutėms. Ten buvo ir mažas veidrodis, ir servetėlės ašaroms, ir vandens aparatas. Koks, atrodytų, paprastas dalykas, bet kokia didelė pagalba tuo momentu.

Garsinis fonas – nematomas palaikymas

„Ar norite muzikos?” – paklausė darbuotoja. Pirma mintis buvo: „Kokios muzikos? Juk čia laidotuvės.” Bet per kitas dvi dienas supratau, koks svarbus yra garsinis fonas.

Visiška tyla šarvojimo salėje tampa slegianti. Kiekvienas krebždesys, kostelėjimas ar verkimas skamba per garsiai, atkreipia dėmesį. Subtilus, vos girdimas muzikinis fonas sukuria tam tikrą privatumo skraistę. Jis leidžia kalbėtis pusiau šnabždomis, leidžia apkabinti verkiantį žmogų be jausmo, kad visi tave stebi.

Dėdės šarvojimui pasirinkome kelis klasikinius kūrinius, kuriuos jis mėgo. Grojant tyliai, jie nekliudė bendrauti, bet sukūrė jaukesnę atmosferą. Viena mamos draugė paskui prisipažino: „Ta švelni muzika man padėjo išbūti, nors taip bijojau čia ateiti.”

Apšvietimas – daugiau nei tik šviesa

Su broliu atnešėme kelias dėdės nuotraukas, kad galėtume jas pateikti šalia karsto. Tačiau tik atėję supratome, kad salės apšvietimas buvo toks prastas, jog nuotraukos atrodė tamsios, negyvosbspalvos keitėsi.

Geras, subtilus apšvietimas šarvojimo salėje nėra prabanga – tai būtinybė. Šviesa turi būti pakankamai šilta, kad neiškraipytų veido bruožų, bet ir pakankamai ryški, kad vyresnio amžiaus žmonės galėtų matyti, kur eina.

„Ar galėtumėte šiek tiek pritildyti šviesas?” – paprašėme antrą dieną, kai pastebėjome, kaip kai kurie žmonės mirksi nuo per ryškaus apšvietimo. Galimybė reguliuoti šviesos intensyvumą tapo dar vienu svarbiu kriterijumi, apie kurį anksčiau net nepagalvojau.

Prieinamumas – ne tik apie laiptus

Dėdės draugas atvyko su neįgaliojo vežimėliu. Ir tik tada pastebėjome, kad patekti į šarvojimo salę jam beveik neįmanoma. Siauri koridoriai, laipteliai be pandusų, durų slenksčiai – staiga salė, kuri atrodė „visai nieko”, tapo nepasiekiama daliai žmonių.

Prieinamumas šarvojimo salėje – ne tik apie neįgaliuosius. Tai apie senyvus žmones, kuriems sunku įveikti laiptus. Apie mamas su mažais vaikais, kurios nenori palikti šeimos tokiu sunkiu metu. Apie žmones, kurie dėl sveikatos negali ilgai sėdėti tam tikro tipo kėdėse.

Šarvojimo salės pasirinkimas turėtų prasidėti nuo klausimo: „Ar visi, norintys atsisveikinti, galės tai padaryti?”

Parkavimas – logistinė, bet emocinė problema

„Kur statyti automobilį?” – šis klausimas kilo daugeliui atvykusių. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo grynai praktinis reikalas, emociniu lygmeniu jis tampa labai svarbus.

Kai žmogus atvyksta atsisveikinti, jis jau būna emociškai pažeidžiamas. Papildomas stresas ieškant parkavimo vietos, vėluojant dėl to į ceremoniją ar nuogąstaujant, kad gausi baudą – visa tai apsunkina ir taip nelengvą patirtį.

Prisimenu, kaip mama, pamačiusi atvažiuojančią močiutę, susijaudino: „Kur ji pastatys mašiną? Ten taip toli eiti…” Šis rūpestis tuo momentu atrodė milžiniškas, nors įprastą dieną būtų atrpdęs menkniekis.

Tylios erdvės šeimos narių poilsiui

Po pirmosios šarvojimo dienos supratau dar vieną dalyką – artimiausių šeimos narių poreikis pailsėti nuo bendravimo yra didžiulis, bet dažnai neįvertinamas. Nuolatinis užuojautos žodžių priėmimas, tų pačių istorijų kartojimas, emocinis palaikymas kitiems – visa tai išsekina.

Šarvojimo salės, turinčios atskiras erdves, kur šeimos nariai gali trumpam atsitraukti, atsigerti vandens, tiesiog pakvėpuoti – neįkainojamos. Tai nėra prabanga ar užgaida. Tai būtinybė, padedanti išlikti stipriam kitiems.

Paslaugos, kurių nesitikėjome, bet kurios tapo svarbios

„Ar norėtumėte kavos lankytojams?” – paklausė darbuotoja. Iš pradžių sumišome – ar tinka siūlyti kavą laidotuvėse? Bet vėliau supratome, koks tai svarbus gestas.

Galimybė pasiūlyti lankytojams puodelį karštos arbatos ar kavos, ypač tiems, kurie atvyko iš toli, kurie stovi eilėse laukdami užuojautai pareikšti – tai ne tik mandagumas. Tai žmogiškos šilumos gestas tokiu šaltu metu.

Kai kurios šarvojimo salės siūlo papildomas paslaugas – nuo gėrimų iki užkandžių, nuo atminimo kortelių spausdinimo vietoje iki muzikanto, galinti pagroti velionio mėgstamą melodiją. Iš pradžių šios detalės gali pasirodyti nereikšmingos ar net komerciškos. Tačiau išgyvenus laidotuves supranti, kad būtent jos dažnai padeda išlaikyti orumą ir padorumą tokiu sunkiu metu.

Ko išmokau ir ką dabar žinau

Dabar, praėjus keliems mėnesiams po dėdės laidotuvių, dažnai mąstau apie tai, ko niekas manęs neišmokė – kaip pasirinkti tinkamą šarvojimo salę. Ne tą, kuri atrodo prabangiausia ar moderniausia, bet tą, kuri labiausiai padės išgyventi netektį.

Jei tektų vėl rinktis (tikiuosi, ne greitai), klausčiau ne apie kainas ir ne apie dizainą. Klausinėčiau apie praktines detales – apie ventiliaciją ir šildymą, apie sėdimas vietas ir jų išdėstymą, apie tualetų prieinamumą ir atskiras erdves šeimai. Klausinėčiau apie parkavimą ir prieinamumą neįgaliesiems ar senjorams.

Nes būtent šios, dažnai pamirštamos detalės, tampa svarbiausiomis akimirkomis, kai atsisveikiname su mylimu žmogumi. Ir nors šių dalykų nematyti gražiose laidojimo namų brošiūrose, būtent jie nulemia, ar paskutinė kelionė bus oria, ar taps papildomu išbandymu jau ir taip sunkiu metu.