Diskusija apie tai, kas geriau – dujos ar šilumos siurblys – internete vyksta jau dešimtmetį ir niekada nesibaigs, nes ji beprasmė. Teisingo atsakymo apskritai nėra. Yra atsakymas jūsų namui, o jį lemia keturi klausimai, kuriuos galima atsakyti per vieną vakarą.
Klausimas pirmas: kokios temperatūros šilumnešio reikalauja jūsų sistema?
Tai svarbiausias klausimas, ir dauguma savininkų jo net neužduoda. Šildymo prietaisai – ne detalė, o esmė.
Jei name įrengtas grindinis šildymas visuose aukštuose, sistema dirbs su 30–35 °C. Tai idealios sąlygos šilumos siurbliui – jo efektyvumas tokiu režimu būna aukščiausias.
Jei name seni ketaus ar plieniniai radiatoriai, suprojektuoti 70 °C režimui, situacija priešinga. Siurblys galės juos šildyti, bet suvartos beveik dvigubai daugiau elektros nei dirbdamas žemesniame režime.
Praktinė patikra: šalčiausią dieną nustatykite šilumnešio temperatūrą 50 °C ir palikite parai. Jei name išlieka komfortiška – siurblys tinka. Jei atšalo – prieš siurblį reikės investuoti į šildymo prietaisus.
Klausimas antras: kokia jūsų elektros galia ir tarifas?
Šilumos siurbliui reikia elektros ir dažnai – trifazio prijungimo. Jei name įvestis 5 kW vienfazė, prieš bet kokius sprendimus reikia įvertinti galios didinimo kainą ir terminus. Tai gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo atstumo iki tinklo.
Antra dalis – tarifas. Naktinis tarifas su buferiniu talpykliu keičia visą skaičiavimą. Be jo skaičiuoti reikia pagal dienos kainą.
Sprendimą priėmus, šilumos siurblių montavimas tampa grynai techniniu klausimu – bet iki to momento tai yra energetikos ir finansų klausimas, kurį verta išspręsti popieriuje.
Klausimas trečias: kiek metų planuojate gyventi šiame name?
Šis klausimas skamba asmeniškai, bet jis grynai matematinis. Šilumos siurblio investicija atsiperka per maždaug 7–12 metų, priklausomai nuo sistemos ir kainų. Jei planuojate parduoti namą po trejų metų, atsipirkimo nebus – bus tik didesnė turto vertė, kurią rinka gali įvertinti arba ne.
Jei name gyvensite dvidešimt metų, skaičiavimas visiškai kitoks: net brangesnis, bet efektyvesnis sprendimas per tą laiką sutaupys daugiau, nei kainavo skirtumas.
Klausimas ketvirtas: kokia esamos įrangos reali būklė?
Šis klausimas dažnai atsakomas emocijomis: „katilas senas, jį reikia keisti”. Bet penkiolikmetis, tinkamai prižiūrėtas kondensacinis katilas gali dirbti dar dešimtmetį, o penkerių metų neprižiūrėtas – jau turėti pažeistą šilumokaitį.
Ilgainiui dujinių katilų remontas pasidaro brangesnis už įrangos keitimą, ir šią ribą galima apskaičiuoti gana tiksliai: jei metinės priežiūros bei taisymo išlaidos viršija maždaug penktadalį naujo įrenginio kainos, o efektyvumas krenta – logika baigėsi. Iki tos ribos remontas yra pigiausias šilumos šaltinis rinkoje.
Praktinis būdas šią ribą pamatyti – vesti paprastą apskaitą. Kiekvienas meistro vizitas, kiekviena pakeista detalė, kiekvienas vandens papildymas užrašomas su data ir suma. Po dvejų metų lentelė pati parodo tendenciją: arba išlaidos stabilios, arba jos auga kasmet. Antruoju atveju sprendimas priimamas ne emociškai, o pagal skaičius.
Kaip atrodo atsakymai praktikoje
Grindinis šildymas + trifazė + ilgalaikis gyvenimas + senas katilas – šilumos siurblys yra akivaizdus sprendimas.
Seni radiatoriai + vienfazė įvestis + planas parduoti + veikiantis katilas – geriausias sprendimas yra nieko nekeisti, tik sureguliuoti esamą sistemą.
Mišrus variantas: dalis grindinio, dalis radiatorių, veikiantis katilas – hibridinė sistema. Siurblys dengia sezono didžiąją dalį, katilas įsijungia šalčiausiomis savaitėmis.
Trys skirtingi namai, trys skirtingi teisingi atsakymai. Ir nė vienas jų nepriklauso nuo to, kas populiaru forumuose ar ką pasirinko kaimynas – jo namas tiesiog nėra jūsų namas.
