Kas gali ir turi skatinti Lietuvos įmones kurti ekologiškesnius gaminius ir pakuotes?

Kas gali ir turi skatinti Lietuvos įmones kurti ekologiškesnius gaminius ir pakuotes?

„Šiandien Lietuvoje daug kalbame apie pakuočių atliekų tvarkymo problemas, infrastruktūros plėtrą, gyventojų skatinimą rūšiuoti. Bet visai tai yra tik kova su pasekmėmis, – sako Audronė Viliūtė, VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (PTO) marketingo ir komunikacijos vadovė. – Reikia pripažinti, kad dalis gyventojų sąžiningai išrūšiuotų pakuočių vėliau nukeliauja į sąvartyną, nes jos pagamintos iš medžiagų, kurios neperdirbamos. Susitelkę į kovą su augančiais pakuočių atliekų kalnais nesusimąstome apie šių problemų ištakas ir prevenciją.“

Gamintojams ekologija daVisvaldas Varzinskasžnai tiesiogiai asocijuojasi su papildomomis išlaidomis ir kelia baimę dėl galimai neigiamos įtakos konkurencingumui. Ar gali ekologiškesnė, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai daranti pakuotė kainuoti tiek pat ar net mažiau nei įprastinė, pagaminta iš pirminių žaliavų pasitelkus įprastas technologijas?

Kas gali ir turi skatinti Lietuvos įmones kurti ekologiškesnius gaminius ir pakuotes? Anot KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovo doc. dr. Visvaldo Varžinsko, kiekvienam gamintojui ar importuotojui svarbūs trys veiksniai: nuolatos griežtėjantys teisiniai aplinkos apsaugos reikalavimai, ekonominė nauda, gaunama kuriant ekologiškai švaresnius gaminius ir pakuotes, bei augantis vartotojų dėmesys ekologiškai švaresniems gaminiams.

Pasak, 2014 m. rugsėjį VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ užsakymu „Vilmorus“ vykdytos apklausos duomenimis, 38 proc. Lietuvos gyventojų pripažįsta, kad pakuotė jiems turi didelę reikšmę apsisprendžiant pirkti vieną ar kitą gaminį, produktą. Net pusė gyventojų teigia, kad mieliau renkasi mažiau ir kukliau supakuotas prekes, o 23 proc. nurodo, kad atkreipia dėmesį į tai, ar pakuotė pagaminta iš perdirbtų medžiagų. Ir beveik 90 proc. mano, kad gamintojai turėtų stengtis savo gaminių ir jų pakuočių gamybai naudoti antrines žaliavas.

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Pakuočių ir pakuočių tvarkymo įstatymo nuostatos nurodo, jog pakuotės turi būti projektuojamos ir gaminamos taip, kad:

• jų tūris ir masė būtų kuo mažesni;
• jas būtų galima pakartotinai naudoti, perdirbti ar kitaip panaudoti ir sumažinti neigiamą poveikį aplinkai;
• kuo didesnę pakuotės masės dalį būtų galima perdirbti į produktus, atitinkančius tiems produktams ES ir (ar) Lietuvoje taikomus standartus;
• pakuotes, pakuočių atliekas ar jų tvarkymo liekanas deginant ar šalinant sąvartyne į išmetamus teršalus, pelenus ar filtratą patektų kiek galima mažiau pakuotėse ar jų sudedamosiose dalyse esančių kenksmingų ir kitų pavojingų medžiagų.

Ar šios nuostatos pilnai įgyvendinamos? Ar tokias nuostatas atitinkančias pakuotes matome parduotuvių lentynose?

„PTO bendradarbiauja su savivaldybėmis ir atliekų tvarkytojais visoje Lietuvoje, todėl puikiai žino pakuočių atliekų tvarkymo problemas, – sako p. Viliūtė. – Kita vertus, atstovaujame per 1 500 gamintojų ir importuotojų, privalome atkreipti jų dėmesį į tai bei kartu ieškoti sprendimų. Lietuvoje turime puikių ir išmanančių mokslininkų bei specialistų, kurie palaiko mūsų iniciatyvą ir yra pasirengę padėti pramonei tapti labiau aplinkai draugiškai neprarandant konkurencingumo ar net jį sustiprinant ekologiniais sprendimais ir inovacijomis.“

Siekdama atkreipti gamintojų ir importuotojų dėmesį į atliekų prevenciją ir pradedamus įgyvendinti naujus teisinius reikalavimus pakuotėms, PTO kartu su KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro mokslininkais rengia informacinių priemonių ciklą. Pirmasis renginys–seminaras apie pakuočių ekologinį projektavimą ir ženklinimą lapkričio 6 d. rengiamas Vilniuje.

 ,,Nuo 70 iki 80 proc. visų, su gaminiu ar pakuote susijusių poveikių aplinkai yra nulemiama dar projektavimo fazėje, – teigia dr. V. Varžinskas. – ,,Ekologinis gaminių projektavimas yra puiki priemonė pagerinti gaminių aplinkosauginį veiksmingumą, įmonės konkurencingumą bei diegti inovacijas.”

 



PTO